kalba literatūra istorija
A Ą B C Č D E Ę Ė F G H I Į Y J K L M N O P R S Š T U Ų Ū V Z Ž
 
400
1500
1600
1750
1822
1904
1988
ANTIKA
VIDURAMŽIAI
RENESANSAS
BAROKAS
APŠVIETA
ROMANTIZMAS IR REALIZMAS
XX A. LITERATŪRA
ŠIUOLAIKINĖ LITERATŪRA
LIETUVOS PROISTORĖ
 
LIETUVOS DIDVALSTYBĖS KŪRIMASIS
LDK CHRISTIANIZACIJA
LDK BAJORŲ RESPUBLIKA
LDK ABIEJŲ TAUTŲ RESPUBLIKOJE
ATR REFORMOS. VALSTYBĖS SUNAIKINIMAS
LIETUVA RUSIJOS IMPERIJOJE
MODERNIOJI LIETUVOS RESPUBLIKA
OKUPUOTA LIETUVA. SOVIETIZACIJA
ŠIUOLAIKINĖ LIETUVOS VALSTYBĖ
 
1009
1240
1387
1529
1569
1773
1795
1918
1940
1990

Kalba

Kalba > Sintaksė

Autorinė ir neautorinė kalba

Teksto kūrėjas gali pateikti mintis savo vardu arba įterpti tekste kieno nors kito žodžių, minčių, tekstų.
Autorinė kalba – teksto autoriaus vardu ar beasmeniškai pateikiamas monologinis pasakojimas ar aprašymas.
Neautorinė kalba apima viską, kas tekste formuluojama kaip ne autoriaus vardu, kaip kieno nors kito mintys, žodžiai, pasakymai. Neautorinė kalba pateikiama keliais būdais: kaip tiesioginė kalba (– Mykoliuk, aš išteku... – pagaliau tarė Severija; Jonelis verkdamas pasakė: „Daugiau aš neisiu į darželį.“); kaip citata (Dar Aristotelis rašė: „Retorika apima visas žmogaus gyvenimo sritis.“); kaip netiesioginė kalba (Sūnus pasisakė esąs tėvo atiduotas velniui ir dabar einąs į pragarą tarnauti). Neautorinė kalba pasižymi specifine skyryba (plačiau žr. Privalomosios skyrybos taisyklės. Teksto skyryba).
Tiesioginė kalba vartojama tais atvejais, kai autorius tiksliai, paraidžiui, pakartoja tai, kas kieno nors pasakyta, ir kai šie kito plano intarpai tekste išryškinami grafiškai. Ir sakytinėje kalboje tokius pasakymus stengiamasi pateikti specifine intonacija, dažnai tiesiog pamėgdžiojant kieno nors kalbėjimą. Tiesioginė kalba susiejama su likusia teksto dalimi įvadiniais žodžiais ar sakiniais, kurių centrą sudaro kalbėjimo, mąstymo veiksmažodžiai ar jų sinonimai. Įvadiniai sakiniai gali būti prieš tiesioginę kalbą ir sieti ją tiesiogiai:
Vaikai ėmė mėtyti į vandenį duoną ir grūdus, o jauniausias sušuko:
– Štai kita gulbė!

Įvadiniai sakiniai taip pat būna įsiterpę į tiesioginę kalbą:
– Tai toks namas, – paaiškino kalvis, – bet kur tau, žioplai bobai, suprasti.
Dažnai įvadiniai sakiniai esti po tiesioginės kalbos:
– Na, tik sakyk greičiau, – ragino Antanas.
Tiesioginė kalba gali būti susiejama kontekstiškai, be jokių įvadinių žodžių ar sakinių:
Antanukas labai norėtų tą gerąjį kiškutį pamatyti, bet nežino, kur jis gyvena.
– Bobule, o kur dabar kiškutis gyvena?

Citata yra kabutėmis skiriama monologinio tipo autorinė kalba su būtinai nurodomu minties, pasakymo autoriumi. Jį galima nurodyti įvadiniais sakiniais („Pareina namo, – toliau rašo skaitytoja, – ir prasėdi visą laiką prie televizoriaus.“) arba skliaustais skiriamu įspraudu po citatos („Žodžiai yra kaip varpai, kuriems liepia sakyti tą, ką kas nori“(S. Daukantas)). Kartais citatos įtraukiamos į sakinį kaip svetimos minties nuotrupos (Apie švietimo įstaigų pavadinimus taisyklių 1 punkte pasakyta, kad „juose reikia vengti nebūtinos informacijos“).
Netiesioginė kalba yra pakankamai tiksliai atpasakojama neautorinė kalba, bet grafiškai neįforminama, įtraukiama į pagrindinį tekstą, taigi pateikiama kaip autorinę kalba. Nuo tikrai neautorinės kalbos ją skiria likę įvadiniai žodžiai (dažniausiai kalbėjimo, mąstymo veiksmažodžiai), rodantys, kad jais įvedami pasakymai, mintys priskiriami kitam kalbėtojui (Pamotė įšnekėjo našlaitei, kad eitų į mišką; Bernas pasisakė norįs gauti karališkąją karietą ir ristus žirgus).

Ar žinote, kad...